Kur jūs, Lietuvos žmonės?

 Tas akivaizdus melas, kuris liejasi iš parsidavusios ar įtakojamos žiniasklaidos, pareigūnų yra pats geriausias įrodymas, kuri pusė yra teisi. Tas jų melas yra pats geriausias mūsų argumentas ir ginklas. Ta jų desperacija rodo, kad mes teisūs, kad tiesa yra mūsų pusėje.

 Jie begėdiškai meluoja, kad močiutė virto pati, nors aiškiai matome, kad ji krinta po to, kai sunkiasvoris kaukėtas nusikaltėlis užeina jai už nugaros. Jei net ji būtų griuvusi, ką tokiam reiškia sulaikyti močiutę?

 Aiškiai matome, kaip Stankūnaitė plėšia klykiančią mergaitę, bet mus sako, kad tai senelių suplanuota ir įvykdyta vaiko žalojimo akcija.

 Aiškiai matome, kad Stankūnaitė išeina sveikut sveikutėlė, tačiau po dviejų dienų ji meluoja, kad buvo sumušta mielo pavargusio senelio. Dar po dviejų dienų ji vėl sveikutėlė. Stebuklai.

 Mums meluoja, kad Kedžių namuose vaikui daroma žala, prilygstanti pedofilijai (koks absurdas!), o mes matome ją linksmai žaidžiančią lauke su draugais ir draugėmis. Vaikas nebijo jį saugančių žmonių, ji jaučiasi saugi. Ji jaučia, kas ją myli ir ką ji myli. Ji patyrė smurtą tik nuo pedofilų, biologinės motinos ir Lietuvos teisėsaugos. Todėl jų bijo.

 Kas ne aklas ir ne kurčias savo sąžinei - mato, kas vyksta ir bando padėti. Stovėdamas Klonio gatvėje, skelbdamas informaciją, protestuodamas Lietuvoje ir užsienyje. Sakydamas tiesą, kai verčia meluoti.

 Labiausiai jūsų reikia Klonio gatvėje. Tik didelis žmonių būrys gali sustabdyti smurtą prieš mergaitę, kaip tai įvyko 1991 metų sausį. Didelė žmonių minia ir aukos prie bokšto sustabdė svetimus okupantus nuo dar didesnio smurto prie parlamento. Didelė minia gali sustabdyti ir savus smurtautojus.

 Kur jūs, žmonės? Kur jaunimas? Mokiniai ir studentai? Sporto sirgaliai (dabar čia vyksta finalas!)? Jūsų bendraamžiai žuvo gindami Lietuvos laisvę prie televizijos bokšto. Negi dabar neapginsime vieno nuskriausto vaiko?

 Jaunuoliai, skirkit pasimatymus Klonio gatvėje! Ar jau buvote čia? Ar šildėtės prie statinės, kaip tą darė jūsų tėvai ir bendraamžiai tuomet? Dabar čia madingiausia vieta J

 Menininkai? Kur jūs? Ar galite ramiai kurti, kai verkia skriaudžiamas vaikas ir šaukiasi jūsų pagalbos?

 Žalieji, tautininkai, jaunalietuviai, skautai, savanoriai, - kur jūs? Dabar Lietuva čia, Klonio gatvėje. Jei neapginsime tos mažos mergaitės, neapginsime ir Lietuvos teritorijos, gamtos, kultūros. Neapginsime ir laisvės, į kurią kėsinasi jau vidaus priešai.

 Lenkai, rusai, žydai, baltarusiai – vienykimės, kaip tą lemtingą 1991 metų sausį. Tai mūsų visų Lietuva!

 Žurnalistai! Neparsiduokit! Nebebijokit praeities šmėklų! Prisiminkit kolegų elgesį Sausio 13-ąją.

 Medikai, mokytojai, pensininkai. Jūs jau kilot už savo interesus. Prisidėkit ir prie šios neteisybės sprendimo. Mūsų tikslas bendras ir tik bendromis jėgomis galime nugalėti atgimusį drakoną.

 Močiutės, mamos. Padėkit apginti svetimą, bet jau tokį savą vaiką. Nes kas gi gins jūsų vaiką, anūką, jei dabar mus nugalės? Močiutės, mamos sustabdė tankus Rusijoje. Kareiviai į jas nebešaudė.

 Policininkai, apsaugos darbuotojai. Neskriauskit vaikų, mamų ir močiučių. Juk ir jūs jų turit ar turėsit. Juk smurtas gimdo smurtą, o geri darbai daro pasaulį geresniu. Visiems.

 Dabar nebereikia budėti daugelyje vietų – prie bokšto, parlamento, televizijų, telekomų. Dabar yra vienintelė vieta – Garliavoje, Klonio gatvelėje. Lietuva yra čia. Ji susitraukė iki vieno mažo vaiko. Kaip galėsime žiūrėti į akis savo vaikams, jei jo neapginsime? Kaip galėsime juos mokyti dorumo?