Man dvylika.
Guliu ant grindinio ramus.
Guliu ir nejudu. Ir nekvėpuoju.
Nesidžiaugiu. Niekuo nesidomiu ir nesvajoju, nešūkauju ir
nebėgioju.
Ir knygų neskaitau. Nežiūriu televizoriaus.
Su tėčiu nežaidžiu ir nekalbu...
Nes jo nėra. Jį vakar išvedė.
Daugiau jo nebematėm.
O kur mama?
Kodėl ji nekviečia mane pavalgyt?
A, štai ji. Tik kodėl ji rauda?
Kodėl ji tiesia į mane rankas, bet ją sulaiko kitos
rankos?
Kodėl neleidžia jai manęs paglostyt?
Ak, taip... Aš mažas, liesas Sirijos berniukas.
Guliu ant grindinio... Klane...
Su gerkle perpjauta tuo rusišku ir kinišku peiliu...
Abejingumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą