Mano mintys apie religiją

 Religija reikalinga tam, kas tingi ieškoti tiesos, tingi mąstyti. Tuomet daug pastangų reikalaujančios tiesos paieškos pakeičiamos dogma ir apeigomis (saviapgaule, savihipnoze). Tai yra asmeninis šamanizmas, patiriant ekstazę dėl saviįtaigos. Taip nėra artėjama prie tiesos, nes tiesa randama dėliojant faktus, bet ne fantazijas. Tiesa pasiekiama protu, bet ne jausmais.

 Jeigu aš pasakysiu, kad vakar bendravau su ateiviais, atsiras žmonių, kurie patikės, bet jų bus nedaug. Jei aš pasakysiu, kad kai vakar meldžiausi, man pasirodė angelas ir perdavė žinią, atsiras daug tokių, kurie patikės. Gal net ta vieta taps šventa ir į ją plauks piligrimai.

 O juk tai tas pats. Geriausiu atveju tai tik smegenų sukurti vaizdiniai, garsai. Tai tik sapnai, haliucinacijos ar iliuzijos. Blogiausiu atveju – tai tiesiog melas.

 Jeigu kas moralę pavadintų Dievu, aš tikėčiau į tokį Dievą.

 Jeigu žmonės savo laiką ir kitus resursus, kuriuos skiria religijai, skirtų savišvietai, jų pačių, jų šeimų narių ir visos visuomenės gyvenimas ženkliai pagerėtų tiek fizine, tiek emocine prasme.

 Pardavinėti pomirtinį gyvenimą netgi labiau apsimoka, nei pardavinėti orą.

 Kur digsta siela, susirgus psichine liga ir tapus daržove? Pavyzdžiui Alzheimerio liga, demencija (silpnaprotystė). Tai įrodo, kad sielos yra tik tiek, kiek sukuria smegenys. Smegenys sukuria sielą, smegenys sukuria ir Dievą. Mirus smegenims – miršta ir siela. Ir Dievas...

 Religija – mokymas apie tai, ko pats nesupranti. Panašu į tai kaip vaikas moko kitus apie pasaulį. Be jokių mokslinių žinių (patikrintų, patikimų). Tiesiog kas šauna į galvą.

 Negalima mokyti kitų, kol pats nesupranti. Supranti – reiškia išnagrinėjai šaltinius, patikrinai, įsitikinai teisingumu. Kitaip - tai yra blevyzgos.

 Tikėjimas ir tiesa. Pilnos psichiatrinės ligoninės tikinčių, kad jie sako tiesą, kad tai, ką jie sako, mato, girdi yra tiesa. Tačiau sveiko proto žmonės taip nemano...

 XXI amžius už lango. Atėjo laikas kunigus keisti psichologais, psichiatrais, lektoriais. O bažnyčias – bibliotekomis.

 Kodėl velnias nebijo kryžiaus? Todėl, kad kryžius tarnauja velniui. Baisiais nusikaltimais, apgaule, melu, ...

Kodėl aš tikiu mokslu, o ne Dievu?

 Mano galva – Dievas yra apgaulė. Tikinčiam žmogui tai gali būti įžeidimas, bet jei žmogus yra nuoširdus tikintysis, jis turėtų atleisti kitam nuoširdžiai klystančiam. Klystančiam ne iš blogos valios, o todėl, kad pasaulį mato kiek kitaip. Nesu nusiteikęs prieš dorus tikinčiuosius.

 Tikėjimas Dievu ar dievais yra tikėjimas be įrodymų – aklas tikėjimas, vedantis į fanatizmą. Dievu gali manipuliuoti bet kas ir bet kaip. Jis yra išgalvotas, todėl atsiranda galimybė laisvai interpretuoti. Juk kiek žmonių – tiek religijų.

 Su mokslu yra kitaip. Kol neįrodei, kol nepatvirtino kiti mokslininkai – gali tikėti, gali netikėti. Tačiau netikėti tuo, kad Žemė skrieja apie Saulę, jau būtų kvaila.

 Rojų galime pasiekti tik per mokslą ir moralę. Mokslas gali padėti išgyventi, nugalėti ligas, senėjimą, planetinio, galaktinio ar Visatos masto katastrofas, tačiau tik moralė gali padėti išvengti susinaikinimo dėl karų, nugalėti silpnybes ir blogį. Sakiau – jei kas moralę pavadintų Dievu, tokiu ir aš tikėčiau.

 Jau dabar yra žinoma, kad mūsų mintys, mūsų sprendimai turi fizinį pagrindą – tai mūsų smegenų veikla. Iki šiol niekam nepavyko įrodyti, kad yra kažkas daugiau, nei smegenų fizikinė-cheminė veikla (tikėjimas nėra įrodymas). Labai tikėtina, kad ir nepavyks, nes smegenų tyrimai sparčiai juda pirmyn. Žinoma, kad matome ne akimis, o smegenimis. Akys yra tik vaizdo kamera. Smegenys apdoroja gaunamus signalus (juos spaudžia, keičia, papildo, rūšiuoja, filtruoja, interpretuoja, …). Tas pat su klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Smegenys pačios gali kurti vaizdus, kvapus, garsus, … Tuomet mes sapnuojame, matome haliucinacijas, vaizdinius. Blogai veikiančios smegenys gali iškreipti realybę arba net kurti naują. Štai jums ir psichologijos, psichiatrijos sritis. Menas, fantazija, kūryba, jausmai – viskas vyksta smegenyse. Ir viskas baigiasi, smegenims mirus. Kol kas nėra jokių patikimų įrodymų, kad yra kitaip. Vėlgi – fantazijos, haliucinacijos, vaizdiniai, sapnai – nėra įrodymai. Džeimso Randžio fondo (James Randi) įsteigtas milijono dolerių prizas (http://www.randi.org/site/index.php/1m-challenge.html) už bet kokių paranormalių savybių ar reiškinių įrodymą vis dar nėra laimėtas (nuo 1964 metų!).

 Jau dabar turime primityvius minčių skaitymo įrenginius, kurie yra naudojami medicinoje (miego tyrimams, bendravimui su paralyžuotais žmonėmis), kompiuteriniuose žaidimuose (kaip papildomas valdymo įrankis), naujausiuose melo detektoriuose, karinėse technologijose. Pagalvokim apie situaciją, kai įranga tampa tokia tobula, kad nebegalima paslėpti jokių minčių. Dingsta melas, nesąžiningumas, apgaulė. Atsiranda galimybė suvaldyti nusikalstamumą, psichines ligas. Tuomet nebeturėtumėm tokios politikos, teisėsaugos, medicinos, švietimo, kultūros, religijų, ... kaip turime ir keikiame dabar.

 Štai todėl aš tikiu mokslu.

Mokslo ir religijos santykis

Parašyta to paties pavadinimo konkursui technologijos.lt tinklapyje.

   Koks tas santykis? Man čia labai tinka Donelaičio „Metų“ pradžia:

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“.

   Kuo daugiau žinių, mokslo šviesos, tuo mažiau lieka tamsių pakampių slėptis prietarams, fundamentalizmui, fanatizmui.

   Pažvelgus atgal, senieji prietarai, tikėjimai, aukojimai mums sukelia šypseną ir užuojautą. Dėl veltui švaistytų resursų – laiko, materialinių (kiek pristatyta šventyklų), aukotų produktų, gyvūnų, žmonių, tam, kad palenkti dievų valią. Kad baigtųsi sausra ar liūtys, kad derlius nežūtų nuo kenkėjų, kad baigtųsi epidemijos, kad pasisektų medžioklėje, kad laimėtų mūšį, ... Ar tai nesukelia jokių asciacijų, žvelgiant į dabartinias religijas?

   Kruopščiai, kantriai mokslas griauna religijų pamatus. Diena po dienos, atradimas po atradimo. Išsilavinę sveiko proto žmonės jau nebesiginčija dėl Žemės judėjimo apie Saulę, dėl žaibo, lietaus prigimties. Dievo sąvoka susitraukė nuo visa ko kūrėjo ir tvarkytojo, stebukladario, kiekvieno maldų klausytojo iki visatos ar visatų fizikinių dėsnių nustatytojo. Tad ar verta melstis dėsniams?

   Turbūt paskutinis ir dažniausiai svariausiu laikomas religijos reikalingumo argumentas – moralės ištakų ir moralės užtikrinimo argumentas taip pat byra. Mokslas atskleidžia, kad moralės vystymasis nėra sąlygotas religijos, bet atvirkščiai – lenkia religines nuostatas. Įvairių religijų, įvairių kultūrų, įvairaus išsivystymo lygio, religingi ir ateistai turi tas pačias moralės nuostatas. Religijos tik po ilgos kovos priima ir įtvirtina moralines nuostatas jau įsitvirtinusias visuomenėje. Prisiminkime vergovę, inkviziciją, religinius karus, moterų, tautinę ir rasinę diskriminaciją. Ką turime šiandien? Tą pačią moterų diskriminaciją, religinius karus, mokslo persekiojimą, ...

   Religija pretenduoja ir į guodėjo, psichoterapeuto vaidmenį, bet ir čia mokslas gerokai pasistūmėjo į priekį. Kvalifikuotas psichologas ir psichiatras tai atliks žymiai efektyviau.

   Kas lieka religijai? Visais įmanomais būdais stabdyti mokslo vystymąsi, stabdyti švietimą, skiepyti aklą tikėjimą (fundamentalizmą ir fanatizmą) nuo mažens...

Žymių žmonių mintys apie religiją

 "Religinis tikėjimas yra pavojingas, nes leidžia šiaip normaliems žmonėms skinti beprotybės vaisius ir laikyti juos šventais. Kadangi kiekviena nauja karta mokoma, kad religinių teiginių nereikia logiškai įrodyti taip, kaip visų kitų, mūsų civilizacija nuolat kenčia nuo begalės nesąmonių. Net ir šiais laikais žmonės žudo vieni kitus dėl senovės literatūros kūrinių. Sunku patikėti, kad toks tragiškas absurdas yra įmanomas."

          Semas Haris (Sam Harris)

 Keista, kad nė vienos didžiosios religijos sekėjai neįsigilino į mokslą ir nepadarė išvados: "Tai daug geriau nei mes manėme! Visata daug didesnė, didingesnė, subtilesnė, nuoseklesnė nei sakė mūsų pranašai." Užuot tai pripažinę, jie kartoja: "Ne, ne, ne! Tegul mano dievas ir mažas, aš noriu, kad ir toliau toks būtų." Jeigu religija - nesvarbu, sena ar nauja - pabrėžtų Visatos didybę, kurią atskleidė mokslas, susilauktų tokio susižavėjimo ir pagarbos, kokia ir nesisapnavo tradiciniams kultams.

Karlas Edvardas Saganas (Carl Edward Sagan).

 Kai vienam asmeniui pasireiškia įkyrios iliuzijos - tai beprotybė. Kai iliuzijos apima daug žmonių, tai vadinama Religija.

Rrobertas Meinardas Pirsigas (Robert Maynard Pirsig).

 ... jeigu žodis "Dievas" suprantamas kaip visatą valdančių fizinių dėsnių visuma, tai tikrai toks Dievas yra. Toks Dievas netenkina emocinių poreikių ... kvaila būtų melstis gravitacijos dėsniui.

Karlas Edvardas Saganas (Carl Edward Sagan).

 John B. S. Haldane taip atsakė į klausimą, kas galėtų paneigti jo tikėjimą evoliucijos teorija: "Triušio fosilijos ankstesniame nei kambro sluoksnyje."

Jei yra Dievas, žmogus nėra laisvas; mirus Dievui, žmogui atsiveria laisvė.

Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Charles Aymard Sartre).

 Dievo mirtis leidžia žmogui savarankiškai išsivaduoti iš kompleksų ir tapti psichiškai sveikam.

Zigmundas Froidas (vok. Sigmund Freud).

 Žmogus savo meilę turi atgręžti nuo Dievo į žmogų.

Liudvigas Andrėjas Fojerbachas (vok. Ludwig Andreas Feuerbach).